rytyntolyn.lt

(Tekstas – Vytenio ir Barbaros, foto – kaip visuomet)

Mūsų vikrus ”tuk-tukas”, sukeldamas raudonų dulkių debesį, sustoja prie neįprastai prabangios trobos, kurią čia kažkas tarsi pametė vidury ryžių laukų, pasišiaušusių nurinkto derliaus ražienom. Po akimirkos pro siaurą langelį žvelgiantis “pareigūnas” siauromis akimis, kurios nuo gudrumo tapo dar siauresnės, kuo rimčiausiai išdėsto, kad dabar abu turim nusipirkti po bilietą už 20 dolerių… į laivą. Laivą?! Pakeliam akis ir apsidairom – jokiu vandeniu net nekvepia. “Pareigūnas” tvirtai pasiryžęs nukauti mus argumentais, ir  atsilošęs kėdėje pareiškia, kad visi užsieniečiai perka, todėl ir mes pirksim, o kito būdo patekti į šalia ežero įsikūrusį kaimą ir, aišku, patį ežerą, tiesiog nėra. Taškas. O mes matome kelią, kuris baigiasi kažkur už horizonto, ir dryžuotą  pakeliamą užkardą šalia trobos. “Kiek kilometrų iki ten”, klausiam. “Penki”, atsainiai mesteli “pareigūnas”. “Eisim pėsčiom”, išsišiepiam pareigūnui. Nuo to momento kaina ima kristi. Smarkiai. Staiga paaiškėja, kad kelio mokestis šioje vietoje taip pat imamas ir siekia apvalią 2 dolerių sumą. Tiesa, į kainą neįskaičiuotas “tuk-tuko” mokestis (pasirodo, ne tik laivas, bet kartais ir “tuk-tukas” techniškai galėtų judėti kelio atkarpa už šlagbaumo). Tačiau mes nusprendžiam, kad penki kilometrai yra “vaikų” žygis, susirenkam kuprines iš savo motorizuoto triračio, pasakom vairuotojui, kad grįšim po šešių valandų ir apeinam užkardą… Po akimirkos mus pasiveja “tuk-tukas”; na, žinoma – toje plynėje aplink vienintelę trobą šešias valandas tikrai nebūtų ką veikti.

Po kelių kilometrų stabtelim antrą kartą šalia kanale tingiai siūbuojančių valčių virtinės. Prie mūsų iškart pribėgęs kapitonas neslepia pozityvių lūkesčių, siūlo plaukti ir palinkęs arčiau šnipšteli dvigubai mažesnę kainą. Na, bet mes tikrai čia atvykom pasivaikščioti! “Tuk-tuko” vairuotojas, tą suprasdamas, užgula akseleratoriaus rankeną, ir mes nudulkam toliau link Kampong Phluk kaimo. Pakeliui porą kartų išsilaipinam, kad padėtume perstumti triratį per gilesnius griovius. Neužilgo virš skurdžios augmenijos ima kilti pirmosios kaimuko trobeles. Taip, sausumoje! Ir mes pergalingai įburzgiam į pagrindinę Kampong Phluk gatvę.

Pirmiausiai pagurkšnojam arbatos pas mūsų vairuotojo pažįstamą ir desertui suvalgom sultingą mangą. O tada šeimininkė mosteli gretimais dūkstančių vaikigalių pusėn (vienas iš jų – pačios moteriškės sūnus) ir klausia, ar mes… norėtumėm su jais paplaukiot po ežerą. Na, gerai jau! Kiek gi galima spyriotis? Tad galiausiai sukertam rankom su mūsų dvylikamečiu “kapitonu” ir dešimtmečiu “junga”. Netrukus susipakuojam į žemabortę bambuko dembliu išklotą valtelę su visu dar karštu arbatinuku ir abiem savo vedliais. Plokščiadugnė melynšonė tykiai skrodžia pieniško šokolado spalvos kanalo vandenis. Kapitonas besiartinančiom didesnėm valtims jau iš tolo skambiais šūksniais liepia lėtinti eigą – ne tik tam, kad liktume sausesni, bet pirmiausia norėdamas išvengti bangų, kurios gali apversti mūsų trapų laivą.

Kanalas vingiuoja tarp tankiai apaugusių krantų. Ištįsę medžiai mena lietingąjį sezoną, kai kelis metrus pakilęs vanduo užtvindo mišką ir verčia juos vis aukščiau kelti vainikus. Krantuose vietiniai dėlioja surinktas šakas, beruošdami kuro atsargas tam laikui, kai ežerui sugrįžus nieko sauso aplink nebeliks. Vaikai, braidydami kanalu, vos spėja įmesti tinklus į vandenį, ir juose kaip mat suspurda sidabru žvilgantis laimikis. Sultingą pakrančių žolę tai vienur, tai kitur rupšnoja pavieniai galvijai, kurie čia atklysta iš atokesnių vietovių gurmaniškais sumetimais, kol viso gėrio nenuplovė ežeras.

Tonle Sap, didžiausio Azijoje gėlo vandens ežero, gyvenimą valdo sausojo ir lietingojo sezonų kaita. Ežeras gali susitraukti iki 2700 kv. km ploto, ir tuomet jį galima skersai perbristi, tačiau gausiai palijus tarp birželio ir spalio, ežerą su Mekongo upe jungianti upė pakeičia tėkmės kryptį, užaugindama Tonle Sap 16000 kv. km milžino, kurio gylis vietomis siekia iki 10 metrų.

Kai pagaliau įplaukiame į Tonle Sap, beribėje tolumoje ištirpsta riba tarp rūsčiai apniukusio dangaus ir balkšvo ežero paviršiaus. Retkarčiais ramybę sutrikdo tik ratus virš ežero sukantys gervių pulkai ir valčių motorų urzgesys, pranešantis apie žvejus, skubančius krantų link, kur paliks gausų laimikį, kad ir vėl grįžtų į ežerą. Palei krantus ant plonų bambukų stiebų iškeltos tankios klostuotos tinklų burės. Kiek tolėliau plūduriuoja didžiuliai pinti bambukiniai spąstai smulkesniems gelmių gyventojams. Horizonte ant aukštų medinių polių virš vandens iškeltos laikinos žvejų trobelės. Jų pilkšvai rudą virtinę smagiom spalvom paįvairina šalimais inkarus sumetusios dryžuotos valtys. Įdienojus ežere pasirodo ir valtis-restoranas. Jos šeimininkė rūpestingai dalija namie pagamintą maistą suplukusiems žvejams.

Mūsų valties kapitonas jau ragina sukti link namų. Įsikimbam į irklus ir pasukam kanalo link. Čia mūsų mažoji įgula užtraukia, matyt, kažkokią jūreivių sugrįžtuvių dainą, o kai pavargsta dainuoti, vis pasikeičia šmaikščiom frazėm su krante žvejojančiais vaikais. Staiga pasigirsta skambus irklo bumptelėjimas į valties priekyje besisukiojančio jungos pakaušį, ir pasigirsta skambus vaikiškas juokas. Po kurio laiko ir vėl prisišvartuojame Kampong Phluk kaimuko gatvelėje. Nuo jos šešis metrus aukštyn kyla ant medinių polių suręstos trobelės. Kai vanduo nuslūgęs, tai atrodo lyg visai nepraktiška šeimininkų užgaida gyventi kuo aukščiau. Tačiau upei išsiliejus toli už krantų ribų, jos pamaitintas ežeras įžengia į kaimo gatves, pasiekia šiuo metu padebesiuos pakibusius prieangius, ir vietiniai gyventojai persėda į lig tol storu dulkių sluoksniu nugultas valteles.

Kol kas čia visi pasimėgaudami trypia savo dulkėtais kiemais, o irklai ilsisi atremti į bambukinių “dangoraižių” polius. Kol vis dar “ne žuvies” sezonas, žmones būriuojasi prie į kaimą atriedėjusio vežimėlio, kurio šeimininkas siūlo paįvairinti pabodusį žuvišką valgiaraštį storai suteptu sumuštiniu. Gatvėje kaimo mažieji šokinėja smėlyje išbrėžtais kvadratais, spardo kamuolį, žaidžia tinklinį ar smagiai mina dviračių pedalus. Papūtus palankiam vėjui, vaikai išsitraukia savos gamybos aitvarus ir zuja gatvėmis pirmyn atgal, kol aitvaras pagaliau pakyla arba nudryksta iki skutų. Šalia namų žaliuoja darželiai, aplink girdisi žasų gagenimas, po kojomis painiojasi mažuliai geltonsnapiai, kuriuos mama višta pamiršo užsigardžiavusi ant bambukinių demblių džiovinamomis krevetėmis. Vos per metrą kitą nuo žemės pakeltos parduotuvės siūlo atokiau nuo kaimo išaugintų vaisių. Rožiniai knysliukai perkeliami ant žemės, o begalinės tinklų girliandos užkeliamos ant medžių. Čia jos sulauks, kol į kaimą sugrįš vanduo, o kartu su juo ir gausus laimikis.